Ambliopija, arba „tingioji akis“: kodėl vaikas gali nesuprasti, kad viena akimi mato prasčiau?

Žvairumas - tai būklė, kai abi akys nežiūri į tą patį objektą vienu metu. Viena akis gali būti nukrypusi į vidų, į išorę, aukštyn arba žemyn. Kartais žvairumas matomas nuolat, o kartais pasireiškia tik vaikui pavargus ar susikaupus žiūrint į arti esančius daiktus. Nors daugeliui pirmiausia krinta į akis estetinis šios būklės aspektas, iš tiesų svarbiausia problema slypi ne akių išvaizdoje, o regėjimo raidoje. Kai akys nukreiptos skirtingomis kryptimis, smegenys gauna du nevienodus vaizdus ir joms tampa sudėtinga juos sujungti į vieną.

Ambliopija - tai visai kas kita. Ši būklė reiškia susilpnėjusį vienos, rečiau abiejų akių regėjimą, nors pati akis gali būti visiškai sveika. Problema slypi tame, kad smegenys nepakankamai naudoja tos akies siunčiamą vaizdą. Dėl to regėjimas vystosi prasčiau nei turėtų. Kasdienėje kalboje ambliopija dažnai vadinama „tingia akimi“, todėl šie du terminai reiškia tą pačią būklę. Kitaip tariant, „tingi akis“ nėra atskira liga - tai paprastesnis ambliopijos pavadinimas.

Nors žvairumas ir ambliopija dažnai pasitaiko kartu, jie nėra tas pats. Vaikas gali žvairuoti, tačiau abiejų akių regėjimas gali būti vienodas. Kita vertus, būtent žvairumas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių išsivysto ambliopija. Siekdamos išvengti dvejinimosi, smegenys pradeda ignoruoti vienos akies perduodamą vaizdą. Jei tokia situacija tęsiasi ilgą laiką, tos akies regėjimas pradeda silpnėti.

Tačiau ambliopija gali atsirasti ir visai be žvairumo. Kartais ją sukelia didelis skirtumas tarp abiejų akių regėjimo aštrumo ar dioptrijų, įgimta katarakta, nusileidęs vokas arba kitos būklės, trukdančios aiškiam vaizdui pasiekti tinklainę. Todėl ne kiekvienas vaikas, kuriam diagnozuota tingi akis, būtinai žvairuoja.

Vaiko regėjimas intensyviausiai formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais, todėl labai svarbu problemas pastebėti kuo anksčiau. Jei viena akis ilgą laiką nenaudojama taip, kaip turėtų, smegenys pripranta ją „išjungti“, o vėliau atkurti normalų regėjimą tampa vis sudėtingiau. Būtent todėl vaikų akių gydytojai pabrėžia ankstyvos diagnostikos ir nuoseklaus gydymo svarbą.

Vienas dažniausių ambliopijos gydymo būdų yra akių pleistrai. Uždengus geriau matančią akį, smegenys priverstos aktyviau naudoti silpnesniąją. Tokiu būdu skatinamas jos regėjimo vystymasis. Nors vaikams iš pradžių gali būti sunku priprasti prie pleistro, gydymo sėkmė labai priklauso nuo to, kaip tiksliai laikomasi gydytojo nurodymų. Pleistrą svarbu nešioti tiek laiko, kiek rekomenduota, net jei atrodo, kad regėjimas jau pagerėjo.

Svarbu suprasti, kad akių pleistrai negydo paties žvairumo. Jie skirti ambliopijai, arba tingiai akiai, gydyti. Jei žvairumo priežastis yra kitokia, gydymas gali būti papildomas akiniais, regėjimo pratimais ar, kai kuriais atvejais, operacija. Kiekvienam vaikui gydymo planas sudaromas individualiai, atsižvelgiant į problemos priežastį ir amžių.

Šiandien anksti diagnozavus ambliopiją ir laiku pradėjus gydymą daugeliui vaikų pavyksta reikšmingai pagerinti regėjimą. Todėl tėvams svarbiausia nebijoti neįprastų medicininių terminų, o suprasti jų reikšmę ir laikytis gydytojo rekomendacijų. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė, kad vaiko regėjimas vystysis kuo geriau.

Jeigu vaikų akių gydytojas rekomendavo naudoti akių pleistrus, verta rinktis kokybiškus, gerai priglundančius ir vaikui patogius pleistrus. Jie padeda užtikrinti, kad gydymas būtų ne tik veiksmingas, bet ir kuo patogesnis mažajam pacientui.

“Tapsi aklas” – ne kartą visi esa girdėję iš savo tėvų, kai panorėdavo daryti tai, ką mėgsta daugelis vaikų – ilgai ir, jei įmanoma, netrukdomai žiūrėti televizorių. Tačiau oftalmologams nėra žinoma atvejai, kad nuo televizoriaus kas nors apako :) Tačiau pilnai gali nutikti, kad akis pradeda perštėti, kai valandų valandas sėdima prie televizoriaus ar kompiuterio. Taip atsitinka todėl, kad akys mirksės rečiau. Ašaros akies paviršiuje pasiskirsto mirksint, o kai mirksite mažiau, akys sudirgsta greičiau. Tačiau išmanieji telefonai ir planšetiniai kompiuteriai gali padaryti ilgalaikę žalą vaikų akims, jei jie naudojami dažnai ir ilgą laiką. Maždaug 50% įtakos trumparegystei turi būtent gyvenimo būdas. Naudojant išmaniuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius, akių atstumas iki ekrano yra ypatinga problema – labiau nei su televizoriumi, iki kurio atstumas yra didesnis, ar su knygomis. Jeigu nepavyksta išvengti elektroninių prietaisų, patariama rinktis kuo didesnį ekraną – kino teatrą, televizorių, monitorių ir tik kraštutiniais atvejais planšetę ar telefoną. Žiūrint į didelį ekraną akys mažiau įsitempia. Didelę reikšmę turi ir atstumas iki ekrano – telefoną ar planšetę mažyliai dažniausiai nori laikyti savo rankose, todėl sunku sukontroliuoti, kad ekranas nuo veido būtų nutolęs saugiu 40-ties cm atstumu. Kuo ekranas labiau nutolęs, tuo žala akims mažesnė. Taip pat svarbus ir žiūrėjimo kampas. Rekomenduojama, kad ekranas, į kurį žiūrima, turi būti ne tiesiai, o kiek žemiau akių lygio. Norint apsaugoti mažylių akis, labai svarbus tėvelių įsitraukimas – po skaitymo, rašymo, piešimo ar kitų užduotėlių reikėtų neleisti vaikui sėsti iš karto prie televizoriaus, kompiuterio ar žaisti telefonu. Po kiekvieno darbelio, kurio metu akys įsitempia, patariama pamirksėti, pasukioti akis, pažiūrėti į tolį, pro langą ar atsipalaiduoti ir pamasažuoti užmerktus akių vokus. Be to, vaikai kenčia ir nuo sudirgusių, pavargusių ir sausų akių, kai jie pernelyg daug naudojasi išmaniaisiais telefonais, planšetiniais kompiuteriais ar kompiuteriais. Miego problemos taip pat gali būti pasekmė, nes mėlynos šviesos kiekis ekranuose sumažina melatonino, miego hormono, išsiskyrimą. Tyrimų metu nustatyta, kad 6–12 mėnesių amžiaus kūdikiai, vakare patiriantys ekranų stimuliaciją, žymiai trumpiau miega nei tie, kurie tokios stimuliacijos nepatiria. Be to, prie ekranų praleidžiamas laikas gali sukelti ir priklausomybę. Suaugusieji tai suprasdami paprastai geba sąmoningai padėti telefoną ar kitą ekraną turintį prietaisą į šalį, bet to nesuprantantis 2–3 metų vaikas, jeigu jam buvo suteikta prieiga jais naudotis nuo pat kūdikystės, ekranų laiką vertina kaip įprastą veiklą ir nori ja užsiimti vis dažniau. Pirmais keleriais gyvenimo metais, ypatingai iki sulaukiant 3 metų amžiaus, vaikas vystosi itin sparčiai. Tuo metu vaiko mokymosi procesas vyksta aplinkos tyrinėjimo, tėvų stebėjimo ir jų imitavimo būdu. Jeigu šiuo laikotarpiu vaikas per daug laiko praleidžia prie ekranų, jo regėjimo laukas gali susiaurėti, gebėjimas stebėti kasdienes veiklas ir jose dalyvauti – slopti, o visa tai neigiamai veikia bendrą vaiko vystymąsi. Atlikti tyrimai atskleidė, kad vaikai iki 2 metų amžiaus iš vaizdo įrašų išmoksta mažiau, nei mokantis gyvai iš kito žmogaus. Tyrimai taip pat parodė, kad nors vaikai, sulaukę 6 mėnesių amžiaus, paprastai jau stebi televizoriaus ekraną, iš tiesų jame rodomą turinį pradeda suprasti tik sulaukę maždaug 2 metų. Tai reiškia, kad kūdikių ir jaunesnių nei 2 metų amžiaus vaikų dėmesį tai, kas rodoma ekrane, patrauks, bet jie iš to nieko neišmoks. Oftalmologiniu požiūriu kompiuteriai, išmanieji telefonai ar planšetiniai kompiuteriai visiškai netinkami vaikams iki trejų metų. Keturių–šešerių metų vaikai prie kompiuterio neturėtų praleisti daugiau nei 30 minučių per dieną. Pradinukams tai gali būti ne daugiau kaip viena valanda, o nuo maždaug dešimties metų – iki dviejų valandų per dieną. Vakare neturėtume žiūrėti į monitorių vieną ar dvi valandas prieš miegą. Reikia pripažinti, išmaniosios technologijos ir internetas – didelė šių laikų gyvenimo dalis ir, deja, dažnu atveju – neišvengiama. Siekiant apsaugoti vaikus nuo ekranus turinčių elektroninių prietaisų naudojimo poveikio nereikėtų nuneigti tiek jų naudos, tiek to, kad apsaugoti visu šimtu procentų gali būti itin sudėtinga. Taigi, svarbu išlaikyti balansą tarp prie ekranų leidžiamo laiko ir laiko, kai jie išjungti, bei atsižvelgti į kitus minėtus aspektus. Jei vaikai turi savo įrenginius, kuriuos išsineša iš namų, tėvai turėtų nustatyti aiškias taisykles arba apriboti naudojimo trukmę naudodami techninius nustatymus, pavyzdžiui, naudodami programėlę ar tėvų kontrolę. O jei vaikai naudojasi mobiliuoju /išmaniuoju telefonu, tai visada reikėtų derinti su neskaitmenine laisvalaikio veikla. Tėvai turėtų užtikrinti kokybišką miegą, tinkamą mitybą ir pakankamą fizinį aktyvumą. Per ilgas laikas prie ekranų gali neigiamai paveikti šiuos tris sveikos gyvensenos komponentus. Įrodyta, kad vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia prie ekranų, valgo daugiau greitojo maisto ir mažiau vaisių bei daržovių, taip pat mažiau miega ir rečiau užsiima fizine veikla. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, kūdikiai turėtų miegoti 14–17 valandų per dieną ir kelis kartus per dieną užsiimti aktyvia fizine veikla, įskaitant bent 30 minučių gulėjimą ant pilvo, 1–2 metų amžiaus vaikai turėtų miegodami praleisti 11–14 valandų per dieną ir aktyvia fizine veikla užsiimti mažiausiai 3 valandas per dieną, o 3–4 metų amžiaus vaikų miegas turėtų trukti 10–13 valandų per dieną, aktyvi fizinė veikla – bent 3 valandas per dieną, įskaitant bent vieną vidutinio ar stipraus intensyvumo fizinę veiklą. Žinoma, tėvai turėtų riboti ir savo pačių prie ekranų leidžiamo laiko trukmę. Maži vaikai savo elgesį modeliuoja pagal tai, kaip elgiasi jų tėvai. Tad jei vaikas matys, kad tėvai dažnai ir ilgai leidžia laiką prie ekranų, tokį elgesį jis laikys priimtinu ir norės daryti tą patį. Taigi, labai svarbu rodyti tinkamą pavyzdį.

Dažnai ambliopija, kai prastai matoma viena akimi, nes ankstyvoje vaikystėje neišsivystė normalus regėjimas, pastebimas tik paskutiniais darželio metais, kai ruošiantis mokyklai atliekama išsami akių patikra mokyklinei pažymai, ir tuomet pastebima kažkas neįprasto. Esant tokiai vėlyvai diagnozei, t.y. prieš mokyklos pradžią, daugelis tėvų nerimauja: ar galima uždengti/klijuoti akį pamokų metu? Ar vaikas galės pamokose viską sekti, jei geriau matanti akis bus uždengta? Kaip turėtume laikytis akies dengimo grafiko, jei vaikas visą dieną mokykloje? Mokykloje staiga viskas kitaip Mokykloje galioja jau visai kitokios taisyklės nei darželyje, kur dienos rutina yra visai kitaip struktūruota. Be to, pamokos reikalauja visiško dėmesio. Labai svarbu, kad vaikas galėtų pilnai susikoncentruoti į pamoką ir galėtų aiškiai matyti užrašus lentoje ir knygoje. Kad vaikas galėtų atidžiai sekti pamoką, akies dengimo terapijos pradžioje gali būti prasminga per pamoką susilaikyti nuo akies uždengimo, nes būtent terapijos pradžioje vaikai akies dengimą suvokia kaip didelį regėjimo apribojimą. Tas pats sakytina ir jei silpnesnės akies regėjimo aštrumas yra mažesnis už regėjimo aštrumą, kurio vaikui reikia, kad atpažintų raides ir skaičius. Tokiu atveju uždengus sveiką akį kyla pavojus, kad silpnesnė akis negalės tinkamai matyti to, kas parašyta lentoje ar vadovėlyje. Kai kurie tėvai taip pat nerimauja, kad akių pleistrų klijavimas mokykloje turės neigiamą poveikį socialiniam bendravimui. Darželiuose mažieji dažnai atpažįstami dėl ryškiaspalvių akies pleistrų, tačiau mokyklose mokytojai ribotai gali kontroliuoti, kas vyksta pertraukų metu. Ieškokite individualių sprendimų Visų pirma, visada yra būdas išlaikyti reikalingą akies dengimo laiką, nesutrikdant vaiko mokymosi rezultatų. Šioje vietoje naudinga būtų ieškoti individualaus, vaiko kasdienybę atitinkančio sprendimo kartu su gydančiu gydytoju ir mokytoju. Toks sprendimas priklauso nuo įvairių faktorių: Kiek sunkus vaiko regėjimo sutrikimas? Kiek valandų per dieną reikia dengti akį? Kiek patogiai vaikas jaučiasi su akių pleistru ir kiek savimi pasitiki? Ar jis mokykloje pusę dienos, ar lieka po pamokų mokykloje? Ar tarp pamokų yra ilgų pertraukų, tarpų, kada galima būtų uždengti akį? Kiek atvira mokytojų komanda? Tėvai visada pirmiausiai su savo klausimais bei rūpesčiais turėtų kreiptis tiesiogiai į juos gydantį specialistą. Jie išmano savo darbą ir turi patirties siūlydami įvairias koncepcijas ir patarimus, kaip išlaikyti reikalingą akies dengimo laiką mokyklinio amžiaus vaikui. Akies dengimo galimybės mokyklinio amžiaus vaikui Pavyzdžiui, keturių valandų per dieną akies dengimo laiką laisvai galima perkelti po pietų, kai vaikas baigia mokyklą. Tada akies pleistras bus nešiojamas namuose, atliekant namų darbus ar žaidžiant. Jei vaikas mokykloje visą dieną, galima susitarti su mokytoju, kad akis bus dengiama per tuos užsiėmimus, per kuriuos regėjimo ribojimas trukdo mažiausiai. Priklausomai nuo regėjimo aštrumo, tai gali būti įmanoma piešiant, užsiimant rankdarbiais. Popamokinė grupė, priklausomai nuo užimtumo joje, taip pat gali būti kaip dar viena galimybė išlaikyti reikalingą akies dengimo laiką. Palaikymas akies dengimo terapijai Iš esmės, žinoma, galioja štai kas: esant vienos akies regėjimo sutrikimui, reikalinga tingiąją akį skatinti ir priversti ją dirbti. Jei šis sutrikimas nebus gydomas, akyje gali išsivystyti rimtas ir negrįžtamas regėjimo defektas, gali būti prarastas erdvinis matymas, tai nebus įmanoma pataisyti suaugus, žmogus blogai matys visą likusį gyvenimą. Todėl akies dengimo terapijoje reguliarumas ypač svarbus, negalima to ignoruoti, nes gydymo sėkmė didele dalimi priklauso būtent nuo to. Taip pat kviečiame peržvelgti mūsų naudingus motyvacijos patarimus kasdieniame gyvenime ir mažiesiems akių pleistrų nenorėtojams. Čia rasite mūsų nemokamus ORTOPAD® motyvacinius plakatus ir kitus patarimus, taip pat pačius gražiausius akių pleistrų paveikslėlius, su kuriais vaikams bus kur smagiau ir drąsiau išgyventi šį laiką.